išpurtėlis

išpur̃tėlis, -ė adj., smob. (1) 1. kas išpurtęs (apie peraugusį griežtį, ridiką, seną medį): Pirkau medžių, tokių išpur̃tėlių Ig. Mesk tą išpur̃tėlį ridiką – negi jį valgysi! Slm. Visur išpurtėlius [medžius] nupjausim Lp. 2. Jnšk kas riebus; patinęs: Tas išpurtėlis toks negražus Rk. 3. kas labai gerai gyvena, valgo: Išpurtėlis nebeatsimena preitų (= praeitų) laikų, kai duonos neturėjo Ktk.